Apžvalginės paskaitos idėja – išsiaiškinti kaip XX – XXI a. mados fotografijoje „atsiranda” miesto atvaizdai arba miesto kultūrą reprezentuojantys įvaizdžiai. Paskaitoje analizuojami skirtingi, tačiau ikoniškai reprezentatyvūs XX – XXI a. mados fotografų kūriniai, glaustai pristatomos kūrėjų biografijos. Fotografų kūrybą skirstoma į tris grupes: (1) komercinės mados fotografijos lauko kūrėjai – Horst P. Horst (Horst Paul Albert Bohrmann), Baron George Hoyningen-Huene, Willy Maywald, Raymond Voinquel, Terry Richardson, (2) mados ir gyvenimo būdo dokumentikos ir fotožurnalistikos atstovai – Arnold Genthe, Lee Miller, Angelo Frontoni, Krisanne Johnson, Francesc Català Roca, Malick Sidibé, (3) komercinės mados fotografijos ir konceptualaus meno kūrėjai, kvestionuojantys grožio sampratą – Valérie Belin, Steven Klein, Jürgen Teller.

Paskaitos pradžioje glaustai supažindinama su mados diskursu ir jo sąlyčiu su fotografija. Analizuojama mados daikto samprata, pridėtinė vertė, simbolinės pridėtinės vertės pasiskirstymas, bei simbolinio kapitalo stiprinimas, naudojant mados fotografiją. Remiantis Max’o Horkhaimer’io ir Theodor’o W. Adorno teorija mados diskursas siejamas su valdžios ir galios santykių, standartų gamybos ir individualybės nykimo klausimais. Mados fotografija veikia kaip pagalbinė priemonė, stiprinanti valdžią ir galią, pranešanti ir populiarinanti mados daiktus, stiprinant vartotojų simbolinį kapitalą. Fotografija užpildo madą, kaip tuščią ženklą, prasmingu turiniu (žr. Roland’o Barthes’o „Mados sistemą”). Mados fotografija, būdama grynuoju miesto kultūros veikia ne tik kaip verslas ir menė kūryba, bet kaip kultūros ir technologijų vystymosi atspindys. Fotografija kuria miestiečių aukštuomenės gyvenimo įvaizdį, praneša apie naujus, dar rinkoje nepasirodžiusius mados daiktus, stiprina  ne įsivaizduojamų, bet menamų daiktų geismą (žr. Jacques’o Derrida „Honto-ontologijos” teoriją).

Paskaitoje prieinama išvados: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio. XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio” vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.